Nuo nešvarių pakuočių, kurios praryja mažas Pietryčių Azijos bendruomenes, iki atliekų, kurios kaupiasi gamyklose nuo JAV iki Australijos,

Kinijos draudimas priimti pasaulyje panaudotą plastiką sukėlė sumaištį perdirbimo pastangomis.

Šaltinis: AFP

● Kai perdirbimo įmonės patraukė į Malaiziją, kartu su jais atsirado juodoji ekonomika

● Kai kurios šalys Kinijos draudimą traktuoja kaip galimybę ir greitai prisitaikė

 Nuo nešvarių pakuočių, užgriuvusių mažas Pietryčių Azijos bendruomenes, iki atliekų, besikaupiančių gamyklose nuo JAV iki Australijos, Kinijai uždraudus priimti pasaulyje panaudotą plastiką, perdirbimo pastangos sukėlė sumaištį.

Daugelį metų Kinija paėmė didžiąją dalį plastiko laužo iš viso pasaulio, perdirbdama daugumą į aukštesnės kokybės medžiagą, kurią galėtų naudoti gamintojai.

Tačiau 2018 m. pradžioje ji uždarė savo duris beveik visoms užsienio plastiko atliekoms, taip pat daugeliui kitų perdirbamų medžiagų, siekdama apsaugoti aplinką ir oro kokybę, todėl išsivysčiusioms šalims sunku rasti vietų, kur išsiųsti savo atliekas.

„Tai buvo kaip žemės drebėjimas“, – sakė Briuselyje įsikūrusios pramonės grupės „The Bureau of International Recycling“ generalinis direktorius Arnaud Brunet.

„Kinija buvo didžiausia perdirbamų medžiagų rinka. Tai sukėlė didelį šoką pasaulinėje rinkoje.

Vietoj to didžiulis plastiko kiekis buvo nukreiptas į Pietryčių Aziją, kur Kinijos perdirbėjai persikėlė.

Su didele kiniškai kalbančių mažuma Malaizija buvo geriausias Kinijos perdirbėjų, norinčių persikelti, pasirinkimas, o oficialūs duomenys parodė, kad plastiko importas nuo 2016 m. padidėjo tris kartus iki 870 000 tonų pernai.

Mažame Jenjarom miestelyje, esančiame netoli Kvala Lumpūro, atsirado daug plastiko perdirbimo gamyklų, kurios visą parą išpumpavo kenksmingus dūmus.

Didžiuliai lauke išmestų plastikinių atliekų kauburėliai susikaupė, kol perdirbėjai sunkiai susitvarkė su pakuočių antplūdžiu iš kasdienių prekių, tokių kaip maistas ir skalbinių plovikliai, iš tokių šalių kaip Vokietija, JAV ir Brazilija.

Netrukus gyventojai pastebėjo mieste tvyrančią aitrią smarvę – tokį kvapą, koks įprastas apdorojant plastiką, tačiau aplinkosaugininkai tikėjo, kad dalis dūmų atsirado ir deginant plastiko atliekas, kurios buvo per žemos kokybės perdirbti.

„Žmones užpuolė nuodingi dūmai, pažadindavo juos naktį. Daugelis labai kosėjo“, – sakė gyventojas Pua Lay Pengas.

„Negalėjau užmigti, negalėjau pailsėti, visada jaučiausi pavargęs“, – pridūrė 47 metų vyras.

Aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos atstovai apžiūri apleistą plastiko atliekų gamyklą Jenjarom mieste, už Kvala Lumpūro Malaizijoje. Nuotrauka: AFP

Pua ir kiti bendruomenės nariai pradėjo tyrimą ir iki 2018 m. vidurio nustatė apie 40 perdirbimo gamyklų, iš kurių daugelis veikė be tinkamų leidimų.

Pradiniai skundai valdžios institucijoms niekur nedingo, tačiau jie darė spaudimą, o galiausiai vyriausybė ėmėsi veiksmų. Valdžios institucijos pradėjo uždarinėti nelegalias gamyklas Jenjarom mieste ir paskelbė laikiną plastiko importo leidimų įšaldymą visoje šalyje.

Buvo uždarytos 33 gamyklos, nors aktyvistai tikėjo, kad daugelis jų tyliai persikėlė į kitą šalį. Gyventojai teigė, kad oro kokybė pagerėjo, tačiau liko plastiko sąvartynų.

Australijoje, Europoje ir JAV daugelis plastiką ir kitus perdirbamus daiktus renkančių asmenų buvo priversti ieškoti naujų vietų, kur jį išsiųsti.

Jie susidūrė su didesnėmis išlaidomis, kad perdirbėjai jį perdirbtų namuose, o kai kuriais atvejais griebdavosi jį išsiųsti į sąvartynus, nes laužas taip greitai kaupėsi.

„Praėjus dvylikai mėnesių, mes vis dar jaučiame pasekmes, bet dar nepriėjome prie sprendimų“, – sakė Australijos pramonės organizacijos Atliekų tvarkymo ir išteklių atkūrimo asociacijos prezidentas Garthas Lambas.

Kai kurie iš jų greičiau prisitaikė prie naujos aplinkos, pavyzdžiui, kai kurie vietinės valdžios valdomi centrai, renkantys perdirbamus produktus Adelaidėje, Pietų Australijoje.

Anksčiau centrai į Kiniją siųsdavo beveik viską – nuo ​​plastiko iki popieriaus ir stiklo, tačiau dabar 80 procentų apdoroja vietos įmonės, o didžioji dalis likusios siunčiamos į Indiją.

Šiukšlės sijojamos ir rūšiuojamos Šiaurės Adelaidės atliekų tvarkymo tarnybos perdirbimo aikštelėje Edinburge, šiauriniame Adelaidės miesto priemiestyje. Nuotrauka: AFP

Šiukšlės sijojamos ir rūšiuojamos Šiaurės Adelaidės atliekų tvarkymo tarnybos perdirbimo aikštelėje Edinburge, šiauriniame Adelaidės miesto priemiestyje. Nuotrauka: AFP

Dalintis:

„Mes greitai persikėlėme į vidaus rinkas“, – sakė Adamas Faulkneris, Šiaurės Adelaidės atliekų tvarkymo tarnybos vadovas.

„Mes nustatėme, kad palaikydami vietinius gamintojus galėjome grįžti prie kainų, galiojusių iki Kinijos draudimo.

Remiantis naujausioje Greenpeace ir aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos Global Alliance for Incinerator Alternatives ataskaitoje nurodytais duomenimis, žemyninėje Kinijoje plastiko atliekų importas sumažėjo nuo 600 000 tonų per mėnesį 2016 m. iki maždaug 30 000 tonų per mėnesį 2018 m.

Kartą šurmuliuojantys perdirbimo centrai buvo apleisti, nes įmonės persikėlė į Pietryčių Aziją.

Praėjusiais metais apsilankęs pietiniame Ksingtano mieste Chen Liwen, aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos „China Zero Waste Alliance“ įkūrėjas, nustatė, kad perdirbimo pramonė išnyko.

„Plastiko perdirbėjų nebeliko – ant gamyklų durų buvo užklijuoti „nuomos“ ženklai ir netgi įdarbinimo ženklai, raginantys patyrusius perdirbėjus persikelti į Vietnamą“, – sakė ji.

Pietryčių Azijos šalys, kurios anksti nukentėjo nuo Kinijos draudimo, taip pat Malaizija, Tailandas ir Vietnamas, ėmėsi veiksmų, kad apribotų plastiko importą, tačiau atliekos tiesiog buvo nukreiptos į kitas šalis be apribojimų, pavyzdžiui, Indoneziją ir Turkiją. „Greenpeace“ ataskaitoje teigiama.

Apskaičiuota, kad tik devyni procentai kada nors pagaminto plastiko buvo perdirbami, kampanijos dalyviai teigė, kad vienintelis ilgalaikis plastiko atliekų krizės sprendimas – įmonėms gaminti mažiau, o vartotojams – naudoti mažiau.

Greenpeace aktyvistė Kate Lin sakė: „Vienintelis plastiko taršos sprendimas yra gaminti mažiau plastiko.